Kaip svarbi asmeninė apsaugos priemonė, šarvai perėjo nuo metalinių šarvuotų apsauginių plokščių prie nemetalinių sintetinių medžiagų, o nuo grynai sintetinių medžiagų – prie kompozicinių sistemų, tokių kaip sintetinės medžiagos, metalinės šarvų plokštės ir keraminiai apsauginiai lakštai, kūrimo. . Žmogaus šarvų prototipą galima atsekti senovėje. Kad kūnas nesusižalotų, pirmykštės tautos kaip krūtinės apsaugos medžiagą naudojo natūralaus pluošto pintą diržą. Ginklų vystymas privertė atitinkamą žmonių šarvų pažangą. Jau XIX amžiaus pabaigoje Japonijos viduramžių šarvuose naudojamas šilkas buvo naudojamas ir JAV gaminamuose šarvuose. Po prezidento Williamo McKinley nužudymo 1901 m. šarvai patraukė JAV Kongreso dėmesį. Nors šie šarvai gali apsaugoti nuo mažo greičio pistoleto kulkų (kurių kulkos greitis yra 122 m/s), tačiau negali apsaugoti nuo šautuvų kulkų. Taip Pirmajame pasauliniame kare atsirado šarvai iš natūralaus pluošto audinių ir plieno plokščių. Stori šilko drabužiai kadaise buvo pagrindinė šarvų dalis. Tačiau šilkas grioviuose greitai genda. Dėl šio defekto, kartu su ribotu neperšaunamu pajėgumu ir didele šilko kaina, per Pirmąjį pasaulinį karą JAV Ordino departamentas nepaisė šilkinių šarvų ir nebuvo išpopuliarinti. Antrojo pasaulinio karo metais skeveldrų mirtingumas išaugo 80 proc., o 70 proc. sužeistųjų mirė dėl liemens traumų. Dalyvaujančios šalys, ypač Didžioji Britanija ir JAV, ėmė negailėti jėgų kurdamos šarvus.
1942 m. spalį britų armija pirmą kartą sėkmingai sukūrė neperšaunamą liemenę, sudarytą iš trijų didelio mangano plieno plokščių. 1943 m. JAV buvo bandomuoju būdu pagamintos ir oficialiai priimtos 23 liemenės. Šio laikotarpio neperšaunamose liemenėse kaip pagrindinė neperšaunama medžiaga buvo naudojamas specialus plienas. 1945 m. birželį JAV armija sėkmingai sukūrė neperšaunamą liemenę, pagamintą iš aliuminio lydinio ir itin tvirto nailono. Modelis buvo M12 pėstininkų šarvai. Tarp jų nailonas 66 (mokslinis pavadinimas poliamido 66 pluoštas) yra neseniai tuo metu išrastas sintetinis pluoštas. Jo trūkimo stipris (gf/d: gram-force/denier) yra 5,9-9,5, o pradinis modulis (gf/d) yra 21-58. , Savitasis sunkis yra 1,14 g/(cm)3, o jo stiprumas beveik du kartus didesnis nei medvilnės pluošto. Korėjos karo metu JAV armija buvo aprūpinta T52 pilnais nailoniniais šarvais iš 12 sluoksnių neperšaunamo nailono, o jūrų pėstininkų korpusas buvo aprūpintas M1951 kietu"Duolong" stiklo pluoštu sustiprinto plastiko neperšaunama liemenė, kuri sveria nuo 2,7 iki 3,6 kilogramo. tarp. Neperšaunamos liemenės, pagamintos iš nailono, gali suteikti kariams tam tikrą apsaugą, tačiau jos yra didelių dydžių ir sveria iki 6 kilogramų. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Kevlaras – sintetinis pluoštas, pasižymintis itin dideliu stiprumu, itin dideliu moduliu ir atsparumu aukštai temperatūrai, sėkmingai buvo sukurtas Jungtinių Amerikos Valstijų „DuPont“, kuris greitai buvo pritaikytas neperšaunamų medžiagų srityje. Šio didelio našumo pluošto atsiradimas labai pagerina minkštų tekstilinių kūno šarvų veikimą, o taip pat didele dalimi pagerina kūno šarvų patogumą. JAV kariuomenė ėmėsi iniciatyvos naudoti Kevlarą šarvuočiams gaminti ir sukūrė du lengvo ir sunkiojo modelius.
Naujieji šarvai pagaminti iš Kevlar pluošto audinio kaip pagrindinė medžiaga ir neperšaunamo nailono audinio kaip vokas. Lengvi kūno šarvai sudaryti iš 6 sluoksnių kevlaro audinio, o vidutinis svoris yra 3,83 kg. Komercializavus kevlarą, kevlaro' puikios visapusiškos savybės netrukus buvo plačiai naudojamos įvairių šalių kariuomenės šarvuose. Dėl Kevlaro sėkmės ir vėlesnio Twaron bei Spectra atsiradimo, taip pat jų panaudojimo kūno šarvuose, minkšti kūno šarvai, pasižymintys aukštos kokybės tekstilės pluoštais, tapo vis populiaresni, o jų taikymo sritis neapsiriboja kariniais sluoksniais, o palaipsniui. išsiplėtė iki policijos ir politinių sluoksnių. Tačiau greitaeigėms kulkoms, ypač šaunamoms kulkoms, gryni minkšti šarvai vis dar nekompetentingi. Dėl šios priežasties žmonės sukūrė minkštas ir kietas kompozitines šarvus, naudodamos pluoštines kompozicines medžiagas kaip sustiprintas plokštes arba įdėklus, kad pagerintų viso kūno šarvų neperšaunamas savybes. Apibendrinant galima pasakyti, kad buvo sukurtos trys šiuolaikinės kūno šarvų kartos: pirmoji karta yra kieti kūno šarvai, daugiausia naudojant specialų plieną, aliuminio lydinį ir kitus metalus kaip neperšaunamas medžiagas. Šio tipo neperšaunamų liemenių savybės yra šios: drabužiai yra stori ir sunkūs, dažniausiai apie 20 kilogramų, nėra patogūs dėvėti, labai riboja žmogaus veiklą, turi tam tikrą elastingumo laipsnį, tačiau yra lengvas. antriniams fragmentams gaminti. Antrosios kartos kūno šarvai yra minkšti liemeniniai šarvai, dažniausiai pagaminti iš didelio našumo pluošto audinių, tokių kaip daugiasluoksnis kevlaras. Jis yra lengvas, paprastai tik 2–3 kilogramus, yra gana minkštos tekstūros, geros formos ir patogus dėvėti. Jis gerai paslepia, kai dėvimas viduje, ir yra ypač tinkamas kasdieniniam dėvėjimui policijos ir apsaugos darbuotojams ar politiniams lyderiams. naudoti. Kalbant apie neperšaunamas savybes, jis paprastai gali užkirsti kelią kulkoms, paleistas iš pistoleto, esančio už 5 metrų, ir nesukurti antrinio skeveldros, tačiau pataikius nuo kulkos jis labai deformuojasi, o tai gali padaryti tam tikrą neprasiskverbiančią žalą. Be to, šautuvais ar kulkosvaidžiais šaudomoms kulkoms sunku atsispirti bendro storio minkštiems šarvams. Trečiosios kartos kūno šarvai yra sudėtiniai kūno šarvai. Paprastai lengvi keraminiai lakštai naudojami kaip išorinis sluoksnis, o didelio našumo pluošto audiniai, tokie kaip kevlaras, kaip vidinis sluoksnis. Tai yra pagrindinė šarvų vystymo kryptis.
